Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje 2025 m. Vilniaus festivalio baigiamajame koncerte susitiko pasaulio operos scenų žvaigždė – tarptautinį pripažinimą pelnęs amerikiečių tenoras Jonathanas Tetelmanas, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir maestro Modestas Pitrėnas.

Vienas ryškiausių jaunosios kartos balsų operos pasaulyje, J. Tetelmanas sėkmingai debiutavo Niujorko „Metropolitan“, Londono Karališkajame operos teatre, Dresdeno, Berlyno, Turino, Barselonos, Romos, Neapolio, San Francisko ir daugelio kitų prestižinių teatrų scenose. Jo pasirodymas Vilniaus festivalyje tapo tikra muzikos švente, kurioje susiliejo operos dramatizmas, orkestrinė spalva ir skirtingų Europos muzikinių tradicijų grožis.

Dirigento Modesto Pitrėno vadovaujamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras pristatė programą, atskleidžiančią platų emocinį spektrą – nuo itališko romantizmo ir prancūziškos elegancijos iki šiaurietiškos melancholijos. Skambėjo Giacomo Puccini ankstyvieji orkestriniai opusai – šokio scena „La Tregenda“ iš operos „Vilisės“, subtilaus grožio Intermezzo iš operos „Manon Lescaut“ ir rečiau atliekamas „Preludio a Orchestra“, leidžiantis išgirsti jauno kompozitoriaus melodinį polėkį bei orkestrinės kalbos eleganciją. Programą papildė Jeano Sibelius „Valse triste“, atskleidęs skaidrų šiaurietiškos melancholijos pasaulį, ir spalvingi Jules’io Massenet šokiai „Castillane“ bei „Navarraise“ iš operos „Sidas“ baleto siuitos.

Savo kerinčiu balsu ir temperamentinga ekspresija J. Tetelmanas sukūrė užburiančią emocinę kelionę per italų ir prancūzų operos lobyną – nuo jautrios Verterio arijos „Pourquoi me réveiller?“ iš J. Massenet operos „Verteris“ iki G. Puccini operų pasaulio – skausmingo Pinkertono atsisveikinimo „Addio, fiorito asil“ iš „Madam Baterflai“, lyrinės Roberto arijos „Torna ai felici di“ iš „Vilisės“ ir Kavaradosi arijos „Recondita armonia“ iš „Toskos“. Amilcare’s Ponchielli Enco romansas „Cielo e mar“ iš operos „Džokonda“, Ernesto De Curtis dainos „Non ti scordar di me“ ir „Torna a Surriento“ bei Eduardo di Capua „’O sole mio“ tapo emocine vakaro kulminacija, pripildyta itališkos šviesos ir jausmo.

Bisui solistas dovanojo temperamentingą Agustíno Laros „Granada“ ir vieną įspūdingiausių operos pasaulio šedevrų – G. Puccini Kalafo ariją „Nessun dorma“ iš operos „Turandot“.