Iškilmingas koncertas, skirtas Vilniaus Didžiojo seimo 120-mečiui, vyko Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – istorinėje erdvėje, kurioje 1905 m. susirinkę lietuviai pirmą kartą viešai ir vieningai išreiškė siekį kurti savo valstybę.

Pirmoji koncerto dalis kvietė pažvelgti į lietuviškos muzikinės kultūros gimimą ir raidą – laiką, kai istorija, kalba ir muzika susijungė į bendrą tautinės tapatybės kūrimo procesą.

Koncerto pradžioje skambėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė uvertiūra „Kęstutis“, sukurta 1902 m. Išlikusį kūrinio fortepijoninį klavyrą 2010 m. rekonstravo ir instrumentavo kompozitorius Jurgis Juozapaitis.

Praėjus vos vienuolikai mėnesių po Vilniaus Didžiojo seimo, toje pačioje salėje nuskambėjo ir pirmoji lietuviška nacionalinė opera – Miko Petrausko „Birutė“, tapusi svarbiu tautinės kultūros ir savimonės ženklu. Šios operos fragmentai – uvertiūra ir Birutės arija – pažadino gražiausias emocijas: tą patį džiaugsmą ir pasididžiavimą, kuris lydėjo operos gimimą.

Programoje taip pat skambėjo Amilcare’s Ponchielli operos „Lietuviai“, sukurtos pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Konradas Valenrodas“, fragmentai – uvertiūra, Arnoldo arija bei Aldonos ir Arnoldo duetas. Šio kūrinio premjera 19 a. pab. įvyko Milano teatre „La Scala“, o pati opera tapo reikšmingu Lietuvos vardo skambesiu Europos muzikos kontekste.

20 a. 6–7 dešimtmečiuose Lietuvos muzikinis gyvenimas buvo itin intensyvus, tačiau jį ribojo griežti ideologiniai „socialistinio realizmo“ reikalavimai. Šį laikotarpį koncerte atspindėjo Balio Dvariono Dalios arija iš operos „Dalia“ ir Vytauto Klovos Ūdrio daina iš operos „Pilėnai“ – kūriniai, liudijantys lietuviškos operos raidą sudėtingame istoriniame kontekste.

Koncertą papildė dvi harmonizuotos lietuvių liaudies dainos – Juozo Gruodžio „Oi ant kalno“ ir Juozo Tallat-Kelpšos „Už aukštųjų kalnelių“.