Pernai Amžinybėn iškeliavęs Nacionalinės premijos laureatas, profesorius Vytautas Barkauskas buvo vienas žymiausių ir produktyviausių šiuolaikinių lietuvių kompozitorių. Septintajame dešimtmetyje kompozitorius buvo tarp aktyviausių naujųjų kompozicinių technikų propaguotojų, avangardo šauklių Lietuvoje. Vėliau pasuko postmodernizmo link, dar ryškiau siekė emocionalumo, dažnai pasireiškiančio jau kūrinių pavadinimais. Jo kūryboje dera emocingumo ir racionalumo, matematinio mąstymo, logikos, komponavimo sistemų koreliavimo bruožai su efektingo koncertiškumo ir atpažįstamų žanrų idėjomis.

Koncerte, pagerbiančiame kompozitoriaus Barkausko atminimą ir 90-ąsias jo gimimo metines, skamba kelis dešimtmečius kurti opusai – nuo smuiko Partitos iki „Dviejų monologų“ altui solo (šiuo atveju, vėliausia kūrinio redakcija). Pastarojo opuso monologai pradedami intymiu pokalbiu su savimi, kupinu dvejonių ir atkaklių pastangų ištrūkti iš užburto įkyrių minčių rato, kol galop melodijos linija nutrūksta, nepasiūlydama jokios išeities. Antrasis monologas pateikia šiokią tokią alternatyvą – saldžią meilės iliuziją, bet kaskart įsiterpiantis tritonio intervalas vis grąžina į ankstesnę, neryžtingumo ir nežinios persmelktą būseną. „Kaip ir gyvenime“, – sakė kompozitorius.

Barkauskui buvo itin svarbus ryšys ne tik su klausytojais, kurie šioje muzikoje visuomet atranda netikėtų posūkių ir charakterių, bet ir su atlikėjais, kurie iki šiol groja Barkausko muziką kaip vertingą unikaliu modernios raiškos ir žmogiškosios emocijos turiniu. „Viskas išplaukia iš kūrybinių ryšių su atlikėjais. Manau, autoriui labai svarbu, kad atlikėjas savo noru imtųsi atlikti jo kūrinį ne tik per premjerą. Pabrėžčiau man itin svarbią jungtį – atlikėjo norą konkretų kūrinį groti ir publikos norą jo klausytis. Tada ir eina kūrinys per pasaulį“, – sakė kompozitorius. Šiame koncerte pasirodo ryškiausios Lietuvos muzikų pajėgos, Nacionalinės filharmonijos suburtos pagerbti visiems pažįstamą ir artimą kūrėją.