MUZIKA KAIP TEATRAS

Faustą Latėną ir Vidmantą Bartulį prisimenant

Pernai muzikos ir teatro pasaulis staiga neteko iškilių kompozitorių Fausto Latėno, Vidmanto Bartulio… Tai pačiai kartai priklausę kūrėjai paliko skausmingą tuštumą, kurią gali užpildyti tik skambanti jų muzika – kiekvieno unikali, nepaprastai įtaigi ir klausytojų bei atlikėjų pamėgta.

Fausto Latėno kūriniai, nepaisant bėgančių dešimtmečių ir autoriaus netekties, išlieka dėmesio centre: atlikėjai juos nuolat įtraukia į savo programas, o klausytojai visada entuziastingai į juos reaguoja. „Man pagrindinis rodiklis yra, kad kūrinys skambėtų, būtų atliekamas ir būtų reikalingas“, – sakė kompozitorius.

Pasak muzikologo Viktoro Gerulaičio, „Latėno kameriniai instrumentiniai kūriniai klausomi kaip nedideli muzikiniai spektakliai, kuriuose kiekvienas muzikinis gestas turi tam tikrą reikšmę, dažnai žinomą tik autoriui. Kompozitorius visai nesibaimina banalybių ar įvairių atpažįstamos muzikos reminiscencijų, keisčiausių hipertrofuotų kulminacijų ar provokuojančių junginių. Jis įsitikinęs, kad „vidinei įtaigai užkoduoti nebūtina dėlioti daugybės natų, nereikia daug arba įmantriai kalbėti. Viską galima sudėti į paprastus ir žinomus dalykus, į paprastą harmoniją.“

Tokie yra ir šiame koncerte skambėsiantys 9-ajame dešimtmetyje F. Latėno parašyti kūriniai, atliepiantys teatro dvasią, prarastų draugų ilgesį ar Lotynų Amerikos muzikos aistringumą. Šiandien jau kitokią prasmę įgauna ir kadaise autoriaus pasakyti žodžiai apie „Samba lacrimarum“: „Samba yra šventė, fiesta, o gyvenime šią sambos fiestą keičia ašaros. Šventė yra trumpalaikė, bet ją atsimename visą gyvenimą. Tai džiaugsmas pro ašaras.“

Apsupta F. Latėno muzikos, ne mažiau įtaigiai byloja Vidmanto Bartulio kompozicija iš garsiosios jo serijos „I like“. Didelė teatro kompozitoriaus patirtis paskatino jį kurti ir režisuoti savo paties „dramas“, sukėlusias ažiotažą 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, intriguojančias ir šiandien. Kaip rašė Linas Paulauskis, jose „tariamas lengvabūdiškumas dera su giliu susikaupimu, sarkazmas su melancholišku nuoširdumu, intymus išsisakymas su masyviu dramatizmu, egzistencinis šaltukas su visa persmelkiančia palaima – ir viskas tuo pat metu…“

Kalbintas Rūtos Gaidamavičiūtės, V. Bartulis taip sakė apie „I like Marlene Dietrich (Lili Marlene)“: „Asmenybė buvo legendinė, pradedant lytine orientacija ir baigiant priklausymu kelioms žvalgyboms. Tas nuobodus „Marlene“ sinchronas – kaip paskendęs laivas, kuris kyla apaugęs kriauklėmis, dumbliais, visomis laiko nuosėdomis. Iškilęs jis pasirodo visu savo grožiu, antikvariniu-istoriniu pavidalu…“

Vėl patirti šią jau legendomis tapusių autorių muziką kviečia itin plataus konteksto programomis pasižymintys atlikėjai – Valstybinis Vilniaus kvartetas, pianistas Petras Geniušas ir su juo duetu muzikuojanti kvarteto primarija Dalia Kuznecovaitė.

PUBLIKUOTA: 2021-04-30