Kartais muzikos kūrinio istorija prasideda gerokai anksčiau nei pirmieji jo garsai. Taip gimė ir Stefano Lano Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2, dedikuotas pianistei Mūzai Rubackytei. Ši istorija prasidėjo daugiau nei prieš du dešimtmečius Čilėje, kur atsitiktinis judviejų susitikimas virto ilgamete kūrybine partneryste ir draugyste.

Mintis parašyti koncertą gimė dar pirmaisiais S. Lano vizitais Lietuvoje, padrąsinus maestro Juozui Domarkui ir tuometiniam Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovui Egidijui Mikšiui. Kūrinys buvo beveik baigtas, tačiau kelionės po Argentiną metu kartu su visa bagažo manta buvo pavogtas ir vienintelis rankraštis. Atrodė, kad koncertas prarastas visiems laikams, tačiau M. Rubackytė nenustojo skatinti kompozitoriaus sugrįžti prie šios idėjos. Po daugelio metų, pandemijos metu, kūrinys buvo atkurtas ir baigtas – tapdamas ne tik muzikiniu sumanymu, bet ir padėka pianistei bei Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui.

Trijų dalių koncertas jungia dramatišką įtampą, lyrinius epizodus ir šiuolaikišką muzikinę kalbą. Finale skambantis viduramžių sekvencijos „Dies irae“ motyvas kompozitoriui tampa ne tik muzikine citata, bet ir jautriu apmąstymu apie neramų šių dienų pasaulį, kuriame taikos troškimas skamba kaip niekada aktualiai.

Pasaulinėje kūrinio premjeroje solo partiją atlieka pianistė Mūza Rubackytė, o prie dirigento pulto stoja kūrinio autorius – Stefanas Lano.