LUDWIG VAN BEETHOVEN

1820–1822 m. Ludwigas van Beethovenas parašė paskutiniąsias tris sonatas fortepijonui. Kiekviena jų – savitas, unikalus pasaulis. Sonatos, op. 109–110, išsiskiria gilia menine branda, novatorišku požiūriu, techniniais iššūkiais. Priešpaskutinės Sonatos Nr. 31 As-dur, op. 110 pradžios tema pažymėta – con amabilità („su malonumu“); šis kompozitoriaus prierašas akivaizdžiai perteikia lyrišką bei švelnią pirmosios dalies (Moderato cantabile molto espressivo) nuotaiką. Bemaž dvi minutes trunkanti antroji dalis (Allegro molto) – veržlus, žaismingas scherzo – kupinas aštrių sinkopių bei dinaminių kontrastų. Šios sonatos širdimi neabejotinai laikoma trečioji dalis, prasidedanti lėta įžanga (Adagio ma non troppo), vokalinio stiliaus rečitatyvu, po kurio seka gaili lamentacija (Arioso dolente). Ši „ašaringa daina“ užleidžia vietą trijų balsų fugai (Allegro ma non troppo), kuri, palaipsniui augdama iki kulminacijos, ištirpsta mąslioje Arioso padaloje. Antrą kartą pasirodžiusi fuga grįžta su temos inversija ir šįsyk plėtojama iki pergalingo, finalinio akordo.

Kūrybinio intelekto galia alsuojančią Sonatą Nr. 31 atlieka garsi Niujorke gyvenanti JAV ir Izraelio pedagogė, pianistė Golda Vainberg-Tatz. Tai pianistės muzikinė dedikacija, pažyminti L. van Beethoveno 250-ąsias gimimo metines.