19 a. vidurio vokiečių muzikinėje kultūroje išryškėjo dvi kompozitorių pozicijos. Richardas Wagneris, kurdamas „ateities muziką“, puoselėjo naujas tradicijas, o Johannesas Brahmsas „ateities muziką“ suvokė kaip utopiją ir negalėjo sutikti su tuo, kad baigėsi grynosios instrumentinės muzikos raida. Jis pirmenybę teikė klasicizmo žanrams (simfonijai, koncertui, sonatai, kvartetui, kvintetui) ir formoms.

Pirmąją simfoniją c-moll J. Brahmsas rašė 21 metus. Kompozitorius praleido eilę metų dailindamas ir tobulindamas šią partitūrą. Tarp 19 a. kompozitorių, J. Brahmsas laikomas didžiausiu Ludwigo van Beethoveno pasekėju, tad ir ši simfonija tapo klasikinio simfonizmo tradicijų išraiška per L. van Beethoveno kūrybą ir jo asmenybės didybę. Dar ir šiandien J. Brahmso Pirmoji retkarčiais pavadinama „Beethoveno dešimtąja“ simfonija. Kūrinio premjerą lydėjo didžiulė sėkmė, o kritikai rašė, jog kompozitorius simfonijos žanrui „įkvėpė naujos gyvybės“.

Didingą ir monumentalią J. Brahmso partitūrą atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas vokiečių maestro, batutos legenda tituluojamo Christopho Eschenbacho.