Johanneso Brahmso Antrasis fortepijoninis koncertas sukurtas 1881 m., praėjus 22 metams nuo pirmojo kompozitoriaus šio žanro pavyzdžio. „Labai mažas fortepijoninis koncertas su nedideliu ir dailiu scherzo“, – ironiška, bet taip monumentalų kūrinį apibūdino Johannesas Brahmsas laiške pianistei, kompozitorei ir bičiulei Clarai Schumann. Beveik valandos trukmės keturių dalių opusas dar vadinamas „simfonija su fortepijono solo“. Šis kūrinys išsiskiria nedažnai koncerto žanre pasitaikančiu sumanymo gilumu, forma, orkestro partijos reikšmingumu. Pirma dalis (Allegro non troppo) prasideda apgaulingai ramia valtornos melodija, į kurią atsiliepia fortepijonas. Plėtojimo epizode pasigirsta nauji atspalviai, žėrintis fortepijono virtuoziškumas. Nors antrą dalį (Allegro appasionato) J. Brahmsas pavadino „mažučiu scherzo“, iš tikrųjų tai dramatiškiausia ir audringiausia koncerto dalis, kurioje su drama kontrastuoja švelnus ir ilgesingas lyrizmas. Trečia dalis (Andante) – išskirtinai daininga ir pakili. Svajingą orkestro įžangą pradeda violončelės solo, po jo pasigirsta subtilus fortepijono monologas. Finalas (Allegreto grazioso) kunkuliuoja nevaržomu melodijų žaismu. Šalutinėje partijoje girdėti vengrų liaudies muzikos motyvai ir ritmai.

Kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, J. Brahmso Antrajį koncertą atlieka Andrius Žlabys – vienas žymiausių lietuvių pianistų. Prie dirigento pulto – Martynas Stakionis.