Vienas žymiausių Lietuvos muzikologų Adeodatas Tauragis rašė: „Dešimtys knygų parašyta apie Antoną Brucknerį, žymiausią XIX a. II pusės austrų simfonistą. Bet kaip skirtingai vertinama jo kūryba! Vieni mano, kad jo simfonijos reikšmingiausios po L. van Beethoveno ir kupinos kilnių jausmų, dvasinio atsinaujinimo, kiti kaltina Brucknerį daugiažodžiavimu, retorika, proziškumu. Argumentų pakanka abiem pusėms, tačiau kritikuojančių balsų vis mažėja. Brucknerio muzika imponuoja epišku monumentalumu, galingu skambėjimu, didingomis „gotiškomis“ formomis. Priekaištauti jam už ilgus kūrinius reikštų priekaištauti už tai, kad jis A. Bruckneris…“

Simfonija Nr. 8 c-moll yra didžiausia ir ilgiausia, ji trunka apie pusantros valandos, didžiausia – ir orkestro sudėties prasme. Autorius ją kūrė ir taisė nuo 1884 iki 1892 metų. A. Bruckneris kaip kompozitorius pripažintas tik po Septintosios simfonijos atlikimo 1884 m., jam buvo jau penkiasdešimt metų, iki tol orkestrai dažnai atmesdavo jo kūrinius kaip „nepagrojamus“, o 1892 m. Vienoje įvykusi Aštuntosios simfonijos premjera pagaliau patyrė triumfą. Publika buvo tiesiog sukrėsta kūrinio didingumo, minties gylio, dvasios jėgos, o recenzentai rašė, kad tai „žymiausia XIX a. simfonija“. Amžininkai ją siūlė pavadinti „Apokaliptine“.