Būdamas 26-erių Ludwigas van Beethovenas pradėjo kursti. 1802 m. jis parašė garsųjį Heiligenštato testamentą, kuriame išliejo neviltį, aprašė vienatvę, netekus draugų ir vienintelio gyvenimo palydovo – muzikos. 1804–1808 m. kurta Penktoji simfonija neabejotinai atspindi sudėtingus kompozitoriaus išgyvenimus. L. van Beethovenas suvokė tikrovės žiaurumą, tačiau nepasidavė likimui. Simfonijos koncepciją galėtų nusakyti autoriaus frazė – „Taip likimas beldžiasi į duris“. Tai keturių garsų motyvas, kurį įprasta vadinti Likimo tema. Pasikartojantį motyvą, kuriuo prasideda simfonija, L. van Beethovenas suvokė kaip blogio simbolį. Konfliktiškas nuotaikas keičia antroji dalis – čia vyrauja dvasinė ramybė, taurios ir pakilios mintys. Trečia dalis – scherzo – itin įvairi, atsisakoma scherzo žanrui būdingos nuotaikos. Po įžangos ryžtingai ir įkyriai beldžiasi Likimo motyvo intonacijos. Kompozitorius tarsi perspėja, kad pergalė dar toli ir laimė sunkiai pasiekiama. Didžiuliu crescendo attacca pereinama į finalą, kuris tampa optimistine dramos atomazga – L. van Beethovenas nepasidavė likimui. Simfonijos finale minoras persikūnija į mažorą, skamba pergalingas maršas.

Simboliškai prisimenant, jog 2020-aisiais visas pasaulis minėjo žymaus Vienos klasiko jubiliejų – 250-ąsias gimimo metines, žymiąją simfoninę partitūrą atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Modesto Pitrėno.