Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 5 Ludwigas van Beethovenas pradėjo kurti 1808 m., maždaug tuo metu, kai baigė Penktąją ir Šeštąją simfonijas. Koncerto premjera įvyko Leipcige 1811 m. lapkričio 28 d. Paprastai savo kūrinių premjerose grodavęs kompozitorius šįkart dėl progresuojančio kurtumo į sceną nežengė, ši garbė atiteko 25-erių vokiečių vargonininkui ir pianistui Friedrichui Schneideriui. Kūrinys dedikuotas Austrijos hercogui Rudolfui, L. van Beethoveno globėjui, draugui ir mokiniui. Ligšiol nėra tiksliai žinoma, kas kūriniui suteikė pavadinimą „Imperatoriškasis“. Veikiausiai tai buvo ano meto natų leidėjas Johannas Baptistas Crameris. Juokaujama, jog vargu ar šis koncerto pavadinimas patiktų autoriui, kuris pakeitė savo Trečiosios simfonijos dedikaciją – iš pradžių partitūra buvo skirta Napoleonui Bonapartui, bet sužinojęs, jog šis pasiskelbė imperatoriumi, L. van Beethovenas supykęs ir nusivylęs dedikaciją ištrynė, užrašydamas naują – Nežinomam herojui. Vis dėlto ši antraštė yra nelyginant tos epochos ženklas, Vienos, kaip imperatorių miesto, atspindys. Toks pavadinimas taikliai apibūdina ir paties koncerto atmosferą – nuo pirmų taktų, pasigirdus pergalingiems fortepijono pasažams, muzika skleidžia iškilmingą didybę.

Kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, sudėtingą ir virtuozišką L. van Beethoveno Penktojo koncerto solo partiją atlieka lietuvių fortepijono maestra Mūza Rubackytė. Diriguoja Modestas Pitrėnas.