Prancūzų kompozitoriaus Ernesto Chaussono muzika tiesia tiltą tarp sodraus Césaro Francko, Richardo Wagnerio romantinio skambesio ir jausmingos, impresionistinės Claude‘o Debussy kalbos. Deja, kompozitorius šį pasaulį paliko būdamas vos 44-erių metų, pačiame jėgų žydėjime. Ir nors kūrybinis palikimas negausus, tačiau E. Chaussono muzika stebina nevaržoma fantazija bei intuityvia elegancija; kompozitorius visuomet ieškojo netradicinių formų bei naujo skambesio. Svarbią vietą E. Chaussono kūryboje užima poetiškoji „Meilės ir jūros poema“ (Poème de l’amour et de la mer, 1892), op. 19. Dešimtmetį kurta kompozicija skirta geram draugui, kompozitoriui Henri Duparcui. Poemą sudaro dvi vokalinės dalys: „Vandens lelijos“ (La Fleur des eaux) ir „Meilės mirtis“ (La Mort de l’amour), skiriamos nedidelio, svajingo instrumentinio interliudo. Dainuojamam tekstui pasirinktos kito bičiulio Maurice’o Bouchoro bei nežinomo poeto eiles. „Meilės ir jūros poema“ – emocinė kelionė nuo aistringo meilės troškimo iki skaudaus jos praradimo, apgailestavimo, susvetimėjimo. Poemos tekstas įprasmintas švelnia, jausminga, rafinuota, kiek melancholiška prancūzų muzikos kalba.

Lietuvos nacionalinės filharmonijos scenoje muzikuoja pasaulines operos teatrų scenas pakerėjęs lietuvių tenoras Edgaras Montvidas. Minint savo kūrybinės veiklos 20-metį, operos solistas kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru bei dirigentu Modestu Pitrėnu atlieka E. Chaussono „Meilės ir jūros poemą“.