1765 – 1775 m. Josepho Haydno simfonijos patyrė didelių pokyčių. Per šiuos 10 metų simfonija nustojo buvusi paprasta dvaro pramoga ar grakšti operos uvertiūra. Ji virto rimtu koncertiniu kūriniu, reikalaujančiu atidumo ir susikaupimo, o ir kompozitorius jau tapo subrendęs, puikiai valdąs techniką ir turįs lakią vaizduotę. Stiprus ir šių simfonijų, ypač minorinėse tonacijose, emocinis pradas, siejamas su literatūriniu „Audros ir veržimosi“ sąjūdžiu. Simfonijoms būdinga didesnė apimtis, temos išdėstomos gerokai plačiau, o jų plėtojimo epizodai tapo dramatiškesni. Nuostabą kelia dažni efektai, kuriais bandoma šokiruoti publiką: keistos, neramios ritminės figūros, turtingesnė ir neįprasta harmonija, nenuspėjami dinamikos efektai, ištemptos arba nelauktai nutrūkstančios melodijos. Ryškus šio laikotarpio kūrinys – išraiškinga ir veržli Simfonija Nr. 49 f-moll, klausytojų praminta „La Passione“ pavadinimu.

Pirmojo Vienos klasiko simfoninę partitūrą atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Prie dirigento pulto – batutos legenda tituluojamas Christophas Eschenbachas, kuris neretai pristatomas kaip tikras fenomenas tarptautinėje aukščiausios klasės dirigentų lygoje.