19 a. vidurio vokiečių – austrų muzikinėje kultūroje išryškėjo dvi kompozitorių pozicijos. Richardas Wagneris, kurdamas „ateities muziką“, puoselėjo naujas tradicijas, o Johannesas Brahmsas „ateities muziką“ suvokė kaip utopiją ir negalėjo sutikti su tuo, kad baigėsi grynosios instrumentinės muzikos raida.

Trečioji simfonija sukurta J. Brahmso sėkmės viršūnėje, jam būnant 50-ies. Tai veržlus, aistringas, asmeninių psichologinių motyvų prisotintas kūrinys, kuriame kompozitorius harmoningai įkūnijo bei suliejo klasicizmo ir romantizmo simfonizmo tradicijas. Bendras kūrinio dramatizmas išties originalus; J. Brahmsas veda klausytojus nuo nerimą keliančių, bet šviesių pirmosios dalies motyvų iki dramatiško, niūraus finalo. Keturių dalių simfoniją autorius dedikavo mylimam draugui, garsiam vokiečių dirigentui, pianistui Hansui fon Bülowui.

Energingą J. Brahmso partitūrą atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguoja maestro Modestas Pitrėnas.