JOHANN SEBASTIAN BACH

Baroko genijus Johannas Sebastianas Bachas, prieš tapdamas klavesinistu ir vargonininku, gerai griežė smuiku. Nuo vaikystės auklėtas profesionalaus smuikininko tėvo Johanno Ambrosijaus, iš jo perėmė daug žinių ir įgūdžių, taip pat puikiai išmanė visų styginių instrumentų specifiką. Iš J. S. Bacho originalių koncertų smuikui – šiandien išlikę tik trys: a-moll, E-dur ir Koncertas dviem smuikams d-moll (BWV 1041–1043); pasak J. S. Bacho biografo Johanno Nikolauso Forkelio, „jų grožiui apsakyti nėra žodžių“. Visus koncertus smuikui J. S. Bachas sukūrė Kėtene (1717–1723), dirbdamas kunigaikščio Leopoldo rūmų kapelos vadovu. Koncertas smuikui ir orkestrui g-moll, BWV 1056R – tai populiaraus Koncerto klavyrui ir orkestrui Nr. 5 f-moll perdirbimas; anuomet buvo įprasta naujiems kūriniams laisvai naudoti ankstesnių kompozicijų medžiagą. Šis koncertas labai kameriškas, įprastos trijų dalių struktūros (greita–lėta–greita). Antroje dalyje (Largo) skamba lyriška melodija, kurią vėliau J. S. Bachas panaudojo Kantatoje Nr. 156 (Arioso).

Išraiškingą J. S. Bacho partitūrą atlieka smuiko virtuozas Sergejus Krylovas bei jo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras. Dirigentas – šviesios atminties italų kompozitorius ir pianistas Ezio Bosso.