Prancūzų kompozitorius romantikas Hectoras Berliozas buvo vienas drąsiausių novatorių simfoninės muzikos istorijoje. Neabejotinai žymiausias H. Berliozo kūrinys – „Fantastinė simfonija“. Pats kompozitorius ją pavadino „Epizodu iš menininko gyvenimo“. Kūrinio gimimą inspiravo aistringa autoriaus meilė airių aktorei Harrietai Smithson. Tai muzikinė drama be žodžių, sukurta 1830 m. H. Berliozas rašė: „Simfonijos programą reikėtų vertinti kaip operą“; manoma, jog siužeto programiškumui įtakos turėjo J. W. von Goethe‘s „Fausto“ istorija.

„Fantastinė simfonija“ – įsimylėjusio vyro, kuris iš nevilties svaiginasi opiumu, paveikslas. Narkotikų veikiamas regi vizijas: esą jis pasmerkiamas myriop ir iš šalies stebi savo egzekuciją. Taip pat ši simfonija žavi įstabiu muzikiniu žodynu. Tai lemia kompozitoriaus dėmesys detalėms (melodijai, harmonijai, ritmui, frazių struktūrai) ir ypatingas talentas įtaigiai išreikšti įvairias nuotaikas ir emocinį dramos turinį. Beveik kiekvienas taktas, persmelktas gyvos garsinės vaizduotės, pasižymi išradingu orkestriniu skambesiu. Visose penkiose simfonijos dalyse kartodamas idée fixe (įkyriai herojų persekiojančios mylimosios įvaizdis) temą, plėtodamas tą pačią draminę įdėją, H. Berliozas sukūrė ypatingą simfonijos vienovę.

Programinę H. Berliozo simfoninę partitūrą atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguoja garsusis prancūzų dirigentas Cyril Diederich.