Kompozitoriui Feliksui Bajorui pati muzika, jos poetinis pradas svarbiau už istorijas, kuriamas apie ją. Kūrėjo manymu, prasmę muzikos kūriniui suteikia tik laisva, iš anksto nenusakyta interpretacija, leidžianti ir atlikėjui, ir klausytojui pajausti muziką čia ir dabar, kaskart ją suvokiant savaip, unikaliai. „Muzika – ne sudurstyti garsai, ne gražūs mostai, tai mintys, kurias atlikėjas turi pateikti kaip savo“, – taip muziką apibūdina 90-metį pasitikęs F. Bajoras.

Oratorija „Po šituo stogu“ (2005) – kompozitoriaus dedikacija brangiam vaikystės miestui Anykščiams, sudėliota iš įvairių Antano Baranausko eilių ir minčių apie gamtą, žmogaus dvasią, Dievą, Šventąją Dvasią ir per amžius buvusią Lietuvą. Kūrinyje ypač daug dėmesio skiriama teksto melodikai ir ištarmei. Oratorijos tekstas skamba anykštėnų tarme – kaip sako pats kompozitorius, „atrodo, lyg pats poetas nusileidžia ir kalba paprastiems žmoneliams. Jis kalbėjo aiškiai, paprastai ir naiviai, kad paprasti žmonės suprastų.“

Filharmonijos scenoje – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, choras „Vilnius“, diriguoja Modestas Pitrėnas.