Iš Belgijos kilęs ir Prancūzijoje kūręs 19 a. romantizmo kompozitorius ir vargonininkas Césaras Franckas daugiausia dėmesio skyrė įprastiems instrumentiniams žanrams (simfonijai, simfoninei poemai, sonatai, variacijoms, kamerinei muzikai) ir oratorijai. Apart kūrybos, C. Franckas vertinamas ir kaip ryškus to meto pedagogas, išugdęs ne vieną žymų kompozitorių: Vincentą d’Indy, Paulį Dukas, Louisą Vierne, Henri Duparcą. Pastarajam mokiniui H. Duparcui, C. Franckas dedikavo vienintelę savo sukurtą Simfoniją d-moll. Kūrinio premjera įvyko 1889 m. vasario 17 d. Paryžiaus konservatorijoje, diriguojant Julesui Garcinui. Simfonijos įkvėpimo šaltiniu tapo Ferenco Liszto, Richardo Wagnerio muzika, kompozitorius meistriškai jungė prancūzų ir vokiečių muzikines tradicijas. Trijose kūrinio dalyse gretinami du kontrastingi vaizdai – niūrus, maištingas, dramatiškas ir ramus, šviesus, lyriškas. Šis didingas veikalas tapo neabejotinu muzikiniu C. Francko gyvenimo apibendrinimu, o greta Camille‘io Saint-Saënso „Vargonų simfonijos“, laikomas reikšmingiausiu 19 a. pabaigos prancūzų simfoninės muzikos pavyzdžiu.

Monumentalią C. Francko partitūrą atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguoja maestro Modestas Pitrėnas.