„Kokia bebūtų maža tauta ji nežus, jei turės savo meną. Menininkas turi mylėti tėvynę“. Šie nusipelniusio čekų nacionalinės simfonijos pradininko Antoníno Dvořáko žodžiai tapo jo gyvenimo ir kūrybos kelrodžiu. Čekų folkloro kupini kompozitoriaus temperamentingi „Slavų šokiai“, kamerinė muzika, simfonijos ir kt. Septintoje simfonijoje iš devynių, kompozitorius liko ištikimas savo žodžiams. Muzikologas Adeodatas Tauragis rašė: „Ši simfonija ne tik didelė, jos muzikai būdingos ryškios emocijos, patetiškas pasakojimo tonas, o dar dažniau – tiesiog bethoveniškas dramatizmas: kartais ši simfonija vadinama Tragiškąja, kartais – Didžiąja. Konkrečios programos kūrinys neturi, tačiau jo muzikiniai vaizdai nėra abstraktūs: jaučiamas ryšys su kiek anksčiau A. Dvořáko sukurta „Husitų uvertiūra“, keletas simfonijos temų sutampa su uvertiūros temomis, tai leidžia aiškiau suvokti simfonijos vaizdus. Kompozitorius čia kalba apie savo tėvynės praeitį, piešia dramatiškus kovos paveikslus, perpindamas juos su savo paties išgyvenimais ir muzikiniais peizažais.“

Čekų muzikos patriarcho simfoninę partitūrą atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Prie dirigento pulto – pasaulio operos teatruose diriguojanti kanadietė, Ukrainos laisvės orkestro įkūrėja Keri-Lynn Wilson.