Antrasis Vienos klasikas Wolfgangas Amadeus Mozartas – kompozitorius genijus, kūręs savitą stilių – lengvai ir skaidriai, tobulai ir išbaigtai. Visą gyvenimą W. A. Mozartą domino simfonijos žanras, jų sukūrė apie 50. Iš vėlyvesnių simfonijų išsiskiria C‑dur („Linzo“), D‑dur („Haffnerio“), D‑dur („Prahos“). W. A. Mozarto simfonisto kelią vainikuoja 1788 m. vasara. Per šešias savaites kompozitorius parašė tris simfonijas: Es‑dur, g‑moll, C‑dur (pastaroji žinoma kaip „Jupiterio“). Paskutinės W. A. Mozarto simfonijos reikšmingos instrumentuotės istorijai, laikomos tobuliausiais 18 a. simfoniniais kūriniais. Simfonija Nr. 39 Es-dur yra neįprasta keliais aspektais. Partitūroje nėra obojų, o tai reiškia, kad klarnetams skiriamas ypatingas dėmesys. Taip pat šios partitūros įžangą (Adagio) pagyvina prancūziškųjų uvertiūrų galia, didingas, dvigubais taškais pažymėtas ritmas, sodri harmonija. Neduodamas suprasti kas bus toliau, kompozitorius sukuria laukimo nuotaiką: tarsi erzindamas klausytojus tolsta nuo pagrindinės tonacijos, tačiau apgaulingai bei netikėtai įveda į Allegro padalą. Tiek ramios tėkmės antra dalis Andante con moto, tiek lyriškai veržli trečia – Menuetto. Allegretto – Trio – savo nuotaika ir energija panašios į Simfonijų Nr. 40 ir 41 vidurines dalis. O valiūkiškas simfonijos finalas išskirtinis tuo, jog remiasi viena, skrupulingai išdirbta ir išeksponuota tema.

Įstabią W. A. Mozarto partitūrą atlieka Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam diriguoja maestro Vilmantas Kaliūnas.