Wilhelmas Stenhammaras – vienas ryškiausių švedų romantizmo atstovų. Ankstyvuosiuose kūriniuose juntama R. Wagnerio, C. Nielseno ir J. Sibelijaus įtaka, vėliau linkstama į griežtesnes klasikines formas. Bene svarbiausią vietą W. Stenhammaro kūryboje užima kamerinė muzika. Pats išgarsėjęs kaip pianistas, jis parašė įspūdingų fortepijoninių kvintetų, glaudžiai bendradarbiavo su „Aulin Quartet“ – įžymiu ir tuo metu vienu geriausių Europoje Švedijos styginių kvartetu. Tad nenuostabu, jog autorius buvo puikiai perpratęs styginių kvarteto specifiką, instrumentų tembrų niuansus ir techniką. Iš viso kompozitorius parašė šešis styginių kvartetas, kurie užima reikšmingą vietą kamerinės muzikos lobyne. Sukurti Antrąjį styginių kvartetą c-moll, W. Stenhammarą įkvėpė L. van Beethoveno kūryba (trečioje kvarteto dalyje cituojama pagrindinė L. van Beethoveno kvarteto, op. 95, scherzo tema). Šis opusas kupinas originalių idėjų, muzika alsuoja romantišku patosu, paslaptingumu, nerimastingumu. Ypatingai jautriai suskamba ir melodijos grožiu pakeri antroji dalis – Andante Quasi Adagio.