Ludwigas van Beethovenas Septintąją simfoniją laikė vienu geriausių savo kūrinių. Ši simfonija ryškus pavyzdys, liudijantis stiprią ir likimui nepasiduodančią kompozitoriaus asmenybės pusę, kuomet net ir progresuojant jo kurtumui, L. van Beethovenas entuziastingai perteikė džiaugsmą ir optimizmą. Čia genijaus „herojus“ tiki gėriu. Neabejotina šio kūrinio magija – nepaliaujama ir įtaigi ritminė puota. Taškuoti ritmai simfonijai suteikia šokio pobūdį. Neveltui Richardas Wagneris Septintąją vadino „šokio apoteoze“. Pirmą kartą simfonija nuskambėjo 1813 m. gruodžio 8 d. Vienoje diriguojant autoriui. Po itin sėkmingos premjeros, kurią lydėjo audringi publikos aplodismentai, teko net kartoti antrą kūrinio dalį, įstabųjį Allegretto, kuris iki šių dienų dėl neblėstančio populiarumo dažnai atliekamas kaip atskiras kūrinys.

Diriguojant maestro Andreasui Speringui (Vokietija) L. van Beethoveno šedevrą atlieka Lietuvos kamerinis orkestras.