LUDWIG VAN BEETHOVEN

Ludwigas van Beethovenas muzikos istorijoje buvo viena didžiausių griaunamųjų jėgų. Kompozitorius rėmėsi klasicizmo muzikinėmis gairėmis, žanrais ir stiliais, tačiau taip transformavo šį palikimą, kad jo kūryba tapo pavyzdžiu romantizmo kompozitoriams. Jis pirmasis simfoniją išaukštino iki filosofinio lygmens, suformavo simfonijos – instrumentinės dramos žanrą. Pirmą kartą simfonijoje atsirado sąvoka „herojus“ – tai apibendrintas gėrio, ypatingos valios simbolis. „Koks aš laimingas, vaikščiodamas tarp krūmokšnių ir medžių, braudamasis pro miško tankmę, braidydamas po pievas ir kopdamas į kalvas! Miškai, medžiai, uolos tarsi aidas skamba žmogaus viduje.“ – laiške Theresei Malfatti 1808 m. vasarą L. van Beethovenas aprašė savo pasivaikščiojimus po Heiligenštato apylinkes. Šeštoje (dar vadinama „Pastoralinė“) simfonijoje vidinis kompozitoriaus herojus nusiraminimo ieško gamtoje, jo nedrumščia konfliktai, netektys. Visas penkias simfonijos dalis vienija žmogaus ir gamtos idėja. Dalys ne kontrastingos, bet papildo viena kitą. Kaip kontrastas skamba ketvirtoji dalis „Audra“ – charakteringas L. van Beethoveno dramatiško simfonizmo pavyzdys.

Skambiai minint 250-ąsias kompozitoriaus gimimo metines, šio genijaus atminimui, „Pastoralinę“ simfoniją atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojant maestro Modestui Pitrėnui.