JOHANNES BRAHMS

19 a. vidurio vokiečių – austrų muzikinėje kultūroje išryškėjo dvi kompozitorių pozicijos. Richardas Wagneris, kurdamas „ateities muziką“, puoselėjo naujas tradicijas, o Johannesas Brahmsas „ateities muziką“ suvokė kaip utopiją ir negalėjo sutikti su tuo, kad baigėsi grynosios instrumentinės muzikos raida. Kompozitorių domino įvairūs muzikos žanrai, išskyrus opera; vertinamos jo simfonijos, koncertai, kamerinė muzika. Išskirti vertėtų J. Brahmso kūrinius chorui ir orkestrui (populiariausias „Vokiškasis Requiem“). Paskutinė kompozitoriaus sukurta kompozicija chorui ir orkestrui buvo vienos dalies „Likimo deivių Parkų daina“ („Gesang der Parzen“, 1882), op. 89, savo tematika primenanti „Likimo dainą“, op. 54; tačiau ji dar niūresnė, labiau fatalistinė. Abiejų šių kūrinių bendras vardiklis – asmenybės ir žmonijos likimo apmąstymai. Nors savo kūryboje J. Brahmsas vengė siužetiškumo, tačiau „Deivių Parkų daina“ grindžiama romėnų mitologijoje minimų likimo deivių Parkų vaizdiniu ir tekstu iš J. W. von Goethe’s dramos „Ifigenija Tauridėje“. Ši sodri partitūra perteikia dievybių prakeiksmą visai žmonijai.

J. Brahmso „Deivių Parkų dainą“ atlieka Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, dirigentas Martynas Stakionis.