GUSTAV MAHLER

„Parašyti simfoniją – tas pats, kas sukurti pasaulį“ – teigė austrų kompozitorius ir dirigentas Gustavas Mahleris. Iš tiesų tokia yra viena populiariausių jo simfonijų – Ketvirtoji G-dur. Ji trumpesnė už kitas, neapkrautos orkestruotės, beveik įprastų formų. Simfonijoje ryškiai perteikti orkestriniai efektai – nuo subtiliausių iki galingiausių. G. Mahlerio instrumentuotė yra esminė jo muzikinės kalbos dalis, kaip ir ypatingai raiški frazuotė, tikslios tempo ir dinamikos nuorodos bei neįprastų instrumentų panaudojimas (rogių varpeliai). Ketvirtojoje simfonijoje gvildenamos amžinos žmonijos temos – mirtis ir nemirtingumas, gėris ir blogis. Gėrį ir blogį išreiškia harmonija ir disharmonija. Kurdamas darnos pasaulį kompozitorius atsigręžė į praeitį, į Vienos klasikų stilių ir į vaikišką liaudies dainą. Pats autorius kūrinio nuotaiką apibūdino taip: „…kito, tauresnio, mums svetimo pasaulio giedrumas, keliantis nesuprantamą baimę“. Sekdamas L. van Beethoveno, H. Berliozo, F. Liszto pavyzdžiais, keturiose savo simfonijose, G. Mahleris įtraukė ir vokalą. Ketvirtosios simfonijos finale – daina „Dangiškasis gyvenimas“, atskleidžianti rojaus viziją vaiko akimis. Jos tekstas paimtas iš 19 a. pradžios liaudies dainų rinkinio „Stebuklingas berniuko ragas“ (Des Knaben Wunderhorn). Simfonijos premjera įvyko 1901 m.  lapkričio 25 d., diriguojant pačiam kompozitoriui.

Dangišką G. Mahlerio simfoninį opusą interpretuoja Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, smuiko solo – Algimantas Peseckas. Ketvirtoje dalyje skambančią soprano partiją atlieka operos solistė Sandra Janušaitė, prie dirigento pulto – pasaulio operos teatruose diriguojanti kanadietė Keri-Lynn Wilson.